BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį valandą praleidau ant stogo. Balkone yra kopėčios, atremtos į trikampį stogą. Užsiropščiau ant pačio kopėčių viršaus, atsisėdau, nugara atsirėmiau į stogą, kojas susukau į miegmaišį ir su didžiausiu puodu arbatos žiūrėjau į dangų. Suskaičiavau 23 meteoritus. T.y. 23 tikrai gerai pamatytus. Šiaip labai dažnai atrodydavo, kad kažkur kažkas sumirksėjo, bet nespėjau sugaudyt. Žmogus negali aprėpti žvilgsniu viso dangaus.

Nesitikėjau, kad bus taip nuostabu. Nesitikėjau, kad tiek daug pamatysiu ir kad valanda taip greitai prabėgs. Pasisekė ir pats pirmasis meteoritas, kurį pamačiau, buvo gan didelis, ryškus. Išleidau kažkokį keistą pasitenkinimo ir džiaugsmo garsą. Tarsi kūdikio krykštavimą. Ir tas nuostabus jausmas, kai užverti galvą į dangų, ilgai žiūri į žvaigždes ir jos atrodo it pakabintos virš tavęs, it ranka pasiekiamos, it kokie jonvabaliai. Ištiesi ranką ir nieko neužčiuopęs suvoki, koks beviltiškai mažas esi. Šypsaisi. Vėl nukrenta meteoritas. Sudėtingiausia apsispręsti, į kurią pusę žiūrėti. Kurį dangaus lopinėlį tyrinėti, kur laukti blyksnio…

Visad nesupratau moterų, kurios sako: “atėjo ruduo, krinta lapai - aš verkiu”. Ar verkt neturi dėl ko, per gerai gyvena? Arba tyliai juokiausi iš Salomėjos Nėries, kai sužinojau, kad ji verkdavo, jeigu reikėdavo skinti gėles…  Kikendavau iš mamos, kai ši verkdavo per laimingas filmų pabaigas… 17 meteoritas buvo pats didingiausias, toks raudonas, ilgą ryškią uodegą paliko. Taip nenusakomai gera buvo ten aukštai aukštai virš žemiškų bėdų, virš karčios realybės, virš girto knarkiančio tėvo, mažų miegančių nesveikų vaikų, virš visko… Taip gera, kad grožėjausi ir ties 17-uoju pati truputį apsiašarojau iš kažkokios nenusakomos laimės. Pathetic, huh? Ten aukštai net uodai nekando.

Iš pietų pradėjo slinkti niekšai debesys… Regis, ką tik dangus buvo giedras ir štai oooop 5 minučių bėgyje pasidengė migla. Teko ropštis žemyn. Ryte namiškiai klausė kiek norų sugalvojau. Ogi tik vieną, su pačiu pirmu meteoritu. Po to buvo viskas velniop, skaičiavau dėl sportinio azarto ir tiesiog grožėjausi. Kam tie norai, kai tą kvailą momentą atrodo, jog ši akimirka pati geriausia ir nieko geriau nebegali būti.

Nežinau, kaip naktį ten užsiropščiau, dienos metu niekad nebuvau ant pačio stogo viršaus užlipus. Aš gi truputėėėlį aukščio bijau… Kai nematai, kad aukštai, tai ir galvos neskauda. Vis dėlto tiesa, kad prie tamsos, daugiau drąsos.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Meteoritų naktis ir 22 nesugalvoti norai”
  1. Gyvenimas sovietinėje dėžutėje turi gilų trūkumą: nepameni, kada paskutinį kartą stebėjai žvaigždes, o užsiropštimas ant stogo stebėti meteorų lietaus skamba jei ne beprotiškai, tai bent jau juokingai…
    Aš tau velniškai pavydžiu: apturėjai puikiausio sapno vertą vakarą… :)

  2. Atrodo lyg būtum parašiusi mano jausmus… Tą pačią naktį aš suskaičiavau septyniolika “krentančių žvaigždžių” ! Nespėjau net norų galvoti, nes kai pamatai tą dangumi skriejantį šviečiantį kūną, apakintas to vaizdo pamiršti ko norėjai. Buvo pasakiškai gražus dangus.. Ir pati apsiašarojau :)

  3. Ž.M., linkiu ateityje pabėgti iš tos sovietinės dėžutės ir pačiai susikurti tokią naktį :) juk bus dar tų meteoritų :D

    pellini, čia geras, gal tu mano dingusi sesuo dvynė? Dviem metais jaunesnė… :D

  4. Turiu draugą, kuris užsiima naktine fotografija. Dangaus mylėtojams tikrai patiks, o ir draugas apsidžiaugs, kad jo nuotraukas, kas nors apžiūrėjo

    http://www.efoto.lt/user/gretagreta

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘471056372 which is not a hashcash value.

  5. Blogdvynė.. :D
    Kokios nuostabios nuotraukos !!

Komentuokite