BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Temos “Be temos” archyvas


Pietų pertrauka. Greičiau, ką turi padaryti ir ką GALI padaryti? Parašyti atviruką, gal ir du, ok, I can do that. Reik nubėgti pašto ženklo, nes po darbo paštas nebedirba. Prieš darbą irgi. Jo, reik nubėgti. Uuu kiek įdomių atvirukų, this might take a while… Niekur savo pasaulio krašte nerandu dailaus popieriaus laiškams. Turėtum pavalgyti? Bet greitai. Yra dar propernykščių sausainių ir liūdnas bananas. Vanduo visai skanus ir šaltas. Tiks. Mintys nuklysta link krūvos šūdų laukiančių neužilgo. Ir rytoj. Ir poryt. Ir vėliau. O kaip tavo mankšta? Nugaros skausmas, kuris buvo apleidęs ir vėl progresuoja. Tai kaip ir reiktų pasimankštinti. Bet mankšta bent 20 minučių atima… Ir tu su juodais marškiniais, kurie labai nešvankiai santykiauja su grindimis. Bet gali daryti kitus pratimus, negulint. Truksi mažiau (gall, nežinau) nei 10 min, bet ir poveikis ne tas. Ai, o kas dabar iš vis veikia? Lengvas mankštos variantas - I choose you! Svarbu sąžinė neburbuliuoja. Tai jau kaip ir pirma valanda. Bet viršininkė tikrai vėluos apie 10min. Hmm mažinti darbų krūvą ar aplankyti blog’ą, kuris vienišas dvesia praktiškai taip pat kaip ir aš? Pasirinkimas kaip ir akivaizdus.

O diena graži. Nėra saulės. Galėtų lyti. Pilka. Niam niam.

Jūs visi man kažkuo patinkat.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kodėl tau taip blogai, nu? Klausiu jau kažkelinta diena savęs šito. Dangus negriūva, net priešingai - pavasarėja. Turi krūvą maisto, visai karts nuo karto išsimiegi, kažkur kažkas tavęs laukia ir apie tave galvoja. Tai kas tau yr, durne tu neraliuota supuvusių bruknių prisiėdus pimpe? Turi gi darbo, užimtumas turėtų stabdyt sukriošusias mintis. Bet neeee, noooo. Pimpė.

Aišku, nėr svajonių darbas, bet kitą skremzlę išvertus, tu ir neturi svajonių. Tai viens kitą padengia gražiai. Ir argi gali skųstis, kai kasdien po langais matai vaikštant bedarbius ir kasdien autobuse prisiklausai kaip žmogui sekasi iš pašalpos gyventi, ir kaip kitas iš darbo lauk lekia del etatų mažinimo. Neturi tu svajonių algos, bet dabar darbe sėdi ir rašai apgailėtiną blog’o įrašą - tai nelabai ir nusipelnei, kad tau daugiau mokėtų, tingi sučiara.

Ji sakė “dabar tau pats geriausias laikotarpis, kur nori važinėji, ką nori po darbo veiki, esi nuo nieko nepriklausoma, visas laisvas laikas yra tavo”. Skamba gražiai. Bet niekada, niekadų niekada niekadžiausioj nesijaučiau Laisva. Prie nieko nepririšta, nepriklausoma… Nežinau, niekada taip nebuvo. Net kai buvau trylikametė mergaitė. Nebuvo. Ir kai pagalvoji, gal ir liūdna. Tad negalvoju, apie šitą negalvoju. Ir šuo mušamas pripranta, nors šiaip ne, bet taip sako, tai gal. Tai ir aš pripratau. Senai. Ir nesuprantu kodėl dabar mėginu klausinėti sistemą, kuriai anksčiau klausimų nekilo. Nes yra kaip yra, gimei kaip gimei.

Bet ne dėl šito aš. Ne tam. Ne todėl. Gražu aplinkui. Planuoju vasarą. Graži vasara bus. Gal. Išmokau gaminti naują tortą, skanus - proud as fuck esu.

Ateinu į darbą šiandien su mintimi - pagaliau padoriai, žmogiškai, drįsčiau teigti net šiuolaikiškai ar moderniai nusišiksiu. Geriausios 5 minutės darbe. Gal būtų ir daugiau, jei ne tas awkwardumas, kai kažkas ateina į gretimą kabiną. O ateina nuolatos. Nes nieko nieks daugiau neveikia, tik geria kavą. Kartą per savaitę norisi ir man kažko kartaus gyvenime, tai geriu kavą be cukraus. Iš esmės, ją geriu, kad nusišikčiau. Kava man VISADA suveikia kaip puikus laisvinamasis. Ooo kad taip paprastai ir gyvenimo šūdmalystę iš organizmo išvalyčiau.

Nesuprantu, kodėl visi visada bijo kalbėti apie šūdus. Arba ne bijo, bet tiesiog jaučiasi nemaloniai tokioje situacijoje, nosį suraukia ar kitaip demonstruoja nepasitenkinimą. Juk šūdas yra mūsų viso gyvenimo palydovas. Kiekvienas daugiau mažiau nuolatos susiduriame su plaukiojančiu ar skęstančiu šūduku, valome, užuodžiame, matome. Tai ko čia baidytis? Tipo svetimas labiau smirda? Per šitiek laiko galima būtų ir priprasti. Kūdikiams jų šūdelis nešlykštu, tai kodėl su laiku išsiauginame kažkokį kompleksą savo šūdams? O gal čia mano bėda, kad aš per daug prie šūdų pripratus kiekvieną vakarą svetimą kuopdama? Jei ir bėda, tai ne man. Ieškote šūdų ekspertės - visada galite kreiptis, malonu. ..Su tėvais diskutavome, kad gal verta nusipirkti šūdų džiovinimo mašiną, nes nu už velniškai didelius pinigus matėm maximoj džiovinto šūdo maišelius. Rudasis auksas. O mes šūdo durpių turim nors devyniais vežimais vešk. Įdomu būtų turtus susikrauti iš šūdo. Bet daug kas taip, šūdą pardavinėja, šūdą dirba, šūdai patys yra - svarbu gražiai supakuota.

Žodžiu. Tik bijok nekakot! Klizmos nėra malonu, nope, ne mano šiknai.

O tarp kitko, šiandien man veidrodyje labai patiko mano šikna. Visai graži zaraza. Gaila, kad priešingame organizmo gale pilvas nuo alaus bando šikną pasivyti atitinkamai besipūsdamas.

Be tikslo. Iki greito.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Šiandien kvepia nostalgija. Nors, jei nuoširdžiai, neapsisprendžiu, ar kvepia, ar dvokia. Tarsi rastum šviežią braškę, bet ją šuo būtų apmyžęs. Kaip ir galėtum tiesiog nusiplaut, bet kažkas vis tiek netaip.

Kažkada prieš šimtą metų saulėtą vasaros dieną eidama nuo arba prie ežero ginčijausi su žmogumi, ką reiškia jausti nostalgiją, ką reiškia, kai sakai “ohh kaip nostalgiškai pasijaučiau”. Žmogas sakė, kad taip prisimeni praeitį su džiugesiu, gera ant širdies pasidaro, nes galvoji apie kažką gražau, malonaus, ir t.t. Sutikau, su tuo, kad prisimename kažką gero, bet man tai neša liūdesį. Praeities pats praėjimas ir nebebuvimas yra liūdnas reikalas. Todėl prisimeni, bet veide liūdna šypsena. Malonumas persipines su ilgesiu. Taip, turbūt pats ilgesys ir kuria tą melancholišką liūdesėlį.

Nepersigalvojau iki pat šiol. Parašiau šią pastraipą, o tada pagooglinau apibrėžimus ir buvau didžiai nustebintas triušiukas tokio paprasto googlinimo “tyrimo” rezultatų. Pirminis apibrėžimas yra (vis dar) “tėvynės ilgesys”. Jo, net pagal VLKK čia pirminė reikšmė. Aha. Wow. Tai tipo, nu, tik emigrantai jaučia nostalgiją, taip ir žinokit. Kai kur rašo, kad tai net LIGUISTAS tėvynės ilgesys. The more you know. Educational much. Ok ok, antras buvo patrauklesnis plačiąjai visuomenei: “praeities, susijusios su maloniais prisiminimais, ilgesys” arba net “ilgesingas idealizuotos praeities prisiminimas, apgailestavimas.”. Ha, nieko gražaus iš optimistiško čia, fuck you, I win, muahaha. Baisingai didžiuojuosi pati pavartojusi sąvoką “ilgesys”. Damn, I’m smart and funny…Ne, nebaigta dar. Radau ir kad nostalgija “nuolat gilėjanti sukelia nemigą, depresiją ir kitus psichikos sutrikimus”. Oh, that explains a lot, like why I am psychologically unstable.

Žinot (aišku, nežinot, klausiu, nes tiesiog, retorika), kas juokingiausia šiame keistame įraše? Dabar galvoju apie nostalgiją, nostalgiškai galvodama, kaip maloniai diskutavau kažkada senai su žmogu apie nostalgiją. IR. Neprisimenu, kas buvo tas asmuo. Prisimenu kur, prisimenu orą, kvapus, šviesą. Prisimenu, kad tai buvo vaikinas. Ir turiu maždaug tris įtariamuosius, nes su jais visais turiu panašių prisiminimų. Pasivaikščiojimų tuo pačiu keliu ir nežinia kur krypstančių pokalbių. Bet nežinau, su kuo būtent apie tai kalbėjau. Ir nebežinosiu. Nebent gilios senatvės sulaukus turėsiu alzheimerį ir atgis jaunystės laikų smulkmenos… Something to look forward to.

Iš google tyrimo labiausiai patiko: “Nostalgija - liūdnas jausmas, darantis mus laimingus“. Užsikabinau už šito. Ir vis tiek neapsisprendžiu, ar ryte žiūrėdama pro autobuso langą bei liūdnai jausdamasi po truputį dariausi laiminga… Galbūt.
Galbūt tiesiog pati savęs nesuprantu, todėl nesitikiu, kad ir kiti supras. Per sudėtingas darbas. Tyliu.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Kai turėtum ruoštis paskaitai, kurią pati vesi, bet nesiruoši, nes tu vis dar ta pati tinginė, o būti lektore pasirodo tas pats, kas būti studentu;
Kai skalauji gerklę druskos tirpalu ir netyčia tai nurijusi (dažniausiai nuriji tyčia, bet ne šį kartą) pagalvoji, kad dabar tavo organizmas yra jūra;
Kai mėnesiena šviečia skaisčiau, nei tavo kompiuterio ekranas;
Kai šuo sapnuoja košmarą ir loja per miegus, o tu juokiesi ir tuoj pat dėl to pasijauti blogai - tada glostai šunį ir sakai “čia tik košmaras, durniau” ir supranti, kad jau turi vaiką;
Kai ranka taip ir lieka ten kažkur šuns kailyje (pažodžiui, perkeltine prasme pats jautiesi labiau kokio pervažiuoto elnio kailyje, arba zuikio, zuikio lapės nasruose) ir todėl atrašinėji į FB žinutes viena ranka;
Kai googlini, kaip važiuoti viešuoju transportu poryt, kad išloštum kuo daugiau laiko su Asmeniu, su kuriuo pamiršai šventę švesti, bet dėl to tik dar labiau šypsaisi, nes iš tiesų kiekviena diena kaip šventė ir nematai reikalo švęsti tik vieną dieną;
Kai turėtum kažką daryti, arba miegoti, bet nedarai nieko (oh, šitą jau turėjau omeny, tik kitais žodžiais);
Kai prisimeni TĄ sušių nuotrauką jau nežinia kelintą kartą, bet skrandyje patenkinta burkuoja višta;
Kai nusiperki bilietus į koncertą, visai netikėtai, visai nelauktai, nustebindamas pats save ir po to visą diena orgazmuoji apie tai galvojant;
Kai supranti, kad tėvai sensta, ir gal būtų liūdna, bet sensti ir tu, tai nebeliūdna, tiesiog priimi faktą;
Kai šaldytuve daugiau maisto, nei šiame įraše žodžių “kai”;
Kai supranti, kad dabar gali daryti beveik ką nori ir viskas tau prieš akis, ir nebežinai, ką daryti, bet nori daryti viską, bet nieko nedarai, bet gerai ir nieko nedaryti, nes svarbu, kad tu gerai jautiesi nieko nedarydamas ir tu pagaliau tikrai nuoširdžiai vėl jautiesi laiminga ir laisva. Beveik. Tiek kiek įmanoma tavo situacijoje. Aš tikrai maišau savo giminės galūnes, bet o kam rūpi;

Tada individas grįžta į blog’ą. O gal tik šiaip apsilanko, po šimto metų.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Yra žmogus, kuris tobulai pamėgdžioja Yoda ir Smygolą. Tobulai. Nesvarbu kokioj tamsioj universiteto subinėje lindėčiau, jis ateis netikėtai ir persikūnijęs į Yodą privers mane juoktis taip, kad kilnosis stogas arba grius dangus.

Turėjau nepamirštamą savaitgalį. Ar įsivaizduojat, koks laimingas gali būti individas, kai dvi dienas gali baksnoti ir baksnoti ir baksnoti žmones? Ir dar velti jiems plaukus, tampyti už ausyčių IR UODEGYČIŲ, o dienos pabaigoje už tai tiesiog susilaukti žodžių “tu awesome”. Buvau savimi iš visų pusių ir už tai dar gavau dovanų bei free food. Ar gi begali būt geriau? Gali, mokinau mažus vaikus žaisti, susilaukiau mažų vaikių šypsenų, šokau ir drąsiai juokdamasi didžiai failindavau šokdama (bet whatever!), apsivalgiau SUSHIŲ (na gerai, iki apsivalgymo buvo toli, bet gardžiai UŽvalgiau), bendravau su tikrai mielais žmogiukais, susiradau naujų pažinčių, kurios, tikiuosi, užsitęs ilgam. Buvo geeeerai. Ir greit vėl bus, tik reikia spėti pamiegoti ir pasidaryti kito pasaulio darbus.

Tiesa, šeštadienį truputį apraudojau krepšininkus, bet tiek to, ir taip didžiuojuosi, tad ašaros greit nudžiuvo.

Turiu epic namų darbą - pažiūrėti “Star wars episode IV: A new hope”. Really looking forward to it ^^

Deja, šiame epizode dar nėra Yodos.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kambariokė susipyko su vaikinu, tad skelbia celibatą ir šaukia banalųjį “visi vyrai kiaulės”.

BULLSHIT. O visos moterys gaidžiai.

Šiandien vienas vaikinukas sučiupo mane už rankos ir sušukęs “atsargiai” neleido eiti gatve, nes būčiau buvus nutrenkta oranžinio dviračio. Išvengiau unikalaus guzo, buvo labai miela.

Kitas vaikinukas atsisveikindamas man mojavo ir visai nepamatė kaip atbulai eidamas bam atsitrenkė, ką čia - ĮSIMŪRIJO į senyvą damą. Atsiprašymai ir nepatogumai. Vėl baisiai miela.

Man nereikia turėti vaikino, kad tiesiog patiktų vyriška lytis. Su jais visada mažiau problemų. Jau geriau išsidaužyti kumščiais snukius ir po to spausti rankas, nei mėnesių mėnesius už nugaros loti ir miauksėti, o į akis šypsotis.

Per rugsėjo pirmąją sėdėjom dviese tamsią naktį ir dainavom. Kažką ko žodžių nemoku, bet išmokau, bet nepernešu atlikėjos, bet vis tiek labai gera ir smagu. Senai nuoširdžiai dainavau. Dar seniau duetu.

O šiaip susiradom dvi lazdas ir vidury Vilniaus apsimetėm, kad kaunamės kaip per žvaigždžių karus. Taip, su visais garso efektais.

Labai daug, per labai trumpai. Jaučiuosi geriau nei gerai. Ačiū.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

“tu gi nemėgsti kaspinėlių, drugelių ir gėlyčių - kas čia per moteriškumo priepuolis?”

Atėjo sesija ir kas man iš to? O gi sėdžiu palapinėje. Palapinėje-forte vidury barako kambario kaip žiurkėnas susinešus visas maisto atsargas. Sėdžiu su avies galvos kepure ir dainuoama pati nežinau ką lipdau ant nagučių gėlytes ir kaspinukus.

Ką visa tai reiškia?

Sesija.
Neoficiali žinoma. Šiaip egzai kasdien.

Ir vis dėlto aš kažko baisiai laiminga. Ne kažko… NE. DĖL kai ko. Labai daug naujų saulučių mano gyvenime. Ir nors šią savaitę galima ir “nusimirti”, ją išgyventi velnioniškai verta.

Kai pirkau dovanas, negalvojau nieko daugiau, tik “velnias kaip užknisa, kiek daug žmonių aplink, skauda galvą, nežinau, ką pirkti, nooooriu namoooo” … ir tik daug vėliau suvokiau, hey, kažkas juk ir mano secret santa bus, kažkas ir man dovanėlę ruošia. Kažkas taip pat kankinasi …
In the end, bus smagu. Ir daug šypsosiuosi. Laukiu nesulaukiu.

Ir aš gyva, tikrai gyva. Gyvutėlė.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Nėra taip, kad aš NEGALĖČIAU būti porcelianine lėlyte. Aš nenoriu būti tuo, kuo nesu. Aš nenoriu pradėti visko melu.

Aš būsiu kažko porcelianinė lėlytė, tik tada, kai TAS kažkas pamils mane kaip traktoristę, ledlaužį, nesubrendusį vaiką, jautrią idiotę, kietakaktę kaimietę, laukinį šunį, natūralią išprotėjusią kaliausę.

Per daug prašau… Galbūt. Bet man nerūpi.

Aš norėjau uždrausto vaisiaus. Norėjau, noriu, dar kiek laiko praeis ir nebenorėsiu. Imkit mane, kokia esu ir vėliau pražysiu visomis spalvomis.

Naivus vaikas.

Geriau mirsiu viena. Svarbiausia, būdama savimi.

Nes aš pati save myliu.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 6 »

….univere kažkodėl laksto vaikai, ekskursija… Obuoliukas klausia:

-Kas čia dabar tokie?

-Žmonės, nematai? Na…šiais laikais gali būti ir užsimaskavę ateiviai.

-Čia vaikai, jie ne žmonės.

[liūdnos akytės] -Tai jeigu aš vaikas, aš ne žmogus?

Labai rimtas žvilgsnis, labai rimtas balsas ir sakinys, kuris mane nuginklavo ir nužudė:

-Tu ne vaikas, tu moteris.

Kilo noras apsižvalgyti į šalis ir patikrinti su kuo jis kalbasi…Prapliupau idiotiškai juoktis… Regis, nieko nenutiko. Bet man buvo super miela ir juokinga akimirka. Mielas apsimestinai rimtas žmogelis.

Neatsispyriau, privalėjau tai parašyti sau.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Individas atostogauja neribotam laikui. Pradeda viską iš naujo. Bet neatsisako, to ką turi.

Individas senai atsisveikino su proto likučiais.

Individas laiko save drąsiausiu sutvėrimu, bet iš tiesų slepiasi nuo naujos pažįstamos blogerės xD

Individas atostogauja neribotam laikui ir eksperimentuoja su …savimi, jumis, tavim.

Geriausi atsisveikinimai yra neatsisveikinimai. Aš atostogose be atgalinio bilieto. Velniai žino, kiek jam taupysiu.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »