BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pirmoji žiema Vilniuje. Kažkaip šalčiau čia. Tiek daug žmonių, tiek daug lempučių ir švieselių, prabangių blizgučių, šiltų parduotuvėlių, kavinių kviečiančių maloniai praleisti laiką. Tiek daug suvaidintos šilumos. Dailus porcelianas. Pirmą kartą taip norėjau grįžti namo. Pasiilgau savo sujaukto kambario. Pasiilgau nuo rūpesčių pavargusių tėvų, mane visa galva peraugusio brolio mutanto, sesutės, kartojančios, kad mane myli, apkabinančios taip tvirtai, kad net šonkauliai barkši. Pasiilgau net mažojo padaužos, žmogučio, kurio atsiradimas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom negrįžtamai. Pasiilgau net paties namų kvapo. Kažkas ten kitaip. Gal tėvo nešvarios kojinės, galbūt purvini guminiai batai ar vis dūmijantis pečius suteikia namams ta nenusakomą aromatą. Pati atmosfera… Patys turėtumėte suprasti. Namai, tai kažkas sava, nesvarbu, kiek liūdnų ir linksmų prisiminimų ten užkasta, nesvarbu, kuri svarstyklių pusė didesnė, namai vis tiek alsuoja meile. Saugumu. Visada žinojau, kad esu pririšta prie namų. Bet paslapčia kažkur kirbėjo noras atitrūkti nuo grandinės. Dabar gi suvokiu, kaip gera turėti kur grįžti. Ir nesinorėtų grįžti kitur…

Viena draugė rašė, kad nenori grįžti namo, kad tai jai kančia, kad negali pakęsti savo mamos. Kai grįžta namo - depresuoja. Mano vertingiausias gyvenimo dalykas, o ji to ne tik kad sako neturinti, bet tai dar ją ir skaudina. Siaubas. Nesąmonė. Jei kada turėsiu tų mažų tikrų savų stebuklėlių, žinau, kad būsiu labai gera mama. Nes turėjau patį geriausią pavyzdį.

Taigi, pirma žiema Vilniuje. Šalta, stiklinė ir paslaptingai jaudinanti. Nes kiekviena diena vis kitokia, vis nauja, nepabostančiai stebinanti. Regis, varnas su manim kalbėjosi vakar prie stotelės… Labai supratingai linksėjo galva. Mėgstu atsisėsti ant palangės ir iš aukštai stebėti lauke vykstantį gyvenimą. Mėgtu šaudyti žvilgsniu pilkus visumos žmones autobuse. Mėgstu stebėti švieseles žmonių languose. Milžiniškose džiunglėse. Užsidega, užgesta. Atsibunda, užmiega. Gimsta, miršta. Ir aš čia mažytė ir nereikšminga visiems. Reikšminga sau. Nusišneku, pasiteisinsiu pervargimu ir miego trūkumu. Kvailai teisintis žmogaus įprotis. Instinktas?

Noriu namo - rašiau važiuodama traukiniu.

Įėjau į namus ir mane pasitiko šypsenos bei mamos pagaminto maisto aromatas…

Kai įeinu į butą mane pasitinka klausimas: ar atnešei ko paėst?

***

Jau buvau kapinėse. Pareiga atlikta. Ten tik su viena dvasele vis mintyse šnektelėju: “Seneli, ar matai kokiu žmogumi tapau? Kiek daug naujų dalykų aš tau papasakočiau..kiek daug norėčiau paklausti tavęs.”

Gerai prisiminti mirusiuosius, tai turėtų skatinti prisiminti gyvus. Tuos, kurie visai šalia ir dėl to neįvertinami, lyg būtų savaimis niekada nepradingsiantis reiškinys. Ne…Šiandien aš dar labiau myliu gyvuosius.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Traukinio kliedesiai ir rytinės mintys”
  1. Norėjau parašyti komentarą, bet jis nebūtų mielas… ne todėl, kad įrašas blogas, o dėl prieš paskutinės pastraipos žodžiu… Jie gražus, bet labai jau skaudus…

  2. Nieko čia skaudas :) kaip rašiau “Užsidega, užgesta. Atsibunda, užmiega. Gimsta, miršta.”. Galbūt tau kyla asociacijų, kurios labai liūdnos… Bet man viskas šviesu :)

  3. Apie asociacijas ir turėjau omeny…:)

Komentuokite