Laiškai be adresato…

Grįšiu po pusantro mėnesio.

Kol manęs nebus: laimėkit vieną kitą milijoną, pasistatykit rūmus prie ežero, pasidarykit vaiką [arba ne] ir šiaip gerai praleiskit laiką.

O mano likimo draugams ir draugėms eheeey, sėkmės, liko mėnesiukas. O iki anglų vos trys savaitėlės.

Šiaip tai, regis, kuo toliau, tuo iš vis mažiau mokausi. Gal susitaikiau su realybe, išlaikysiu taip, kaip būsiu to verta. O tinginiai daug neverti… :D

Ai žodžiu. Greičiau pasibaigtų ir ramu. Gyvenimas egzais nesibaigia.

Kur buvo Individas?

Skrajojo padebesiais su drugeliais. Lietuvos padebesiais - šiaurėje - Pasvalyje. O drugeliai buvo be galo spalvingi, energingi, perpildyti įvairiausių minčių - jaunieji filologai.

Ką Individas suprato?

Kad yra vienas iš tų priplaukusių menininkėlių, žodžio mylėtojų. Ir Individas geba rašyti. Tačiau rašo prastai. Kol kas jis buvo tik lašas jūroje. Bet jis gali geriau, paims ir įrodys - jis gali! Ir bus in your face komisija.

Nusibodo trečias asmuo. Ką pamačiau/pajutau įsidėmėtino?

Ką ką - žmones. Visus skirtingus, bet viduj kažkuo panašius - žvilgančiomis akimis. Nors pavyzdžiui poetai ten buvo atskira respublika. Iš tų šimto žmonių, tik poetus galima atpažinti pagal kalbą, drabužius ar net laikyseną..jų aura kitokia o.O Aš buvau tarp publicistų ir man ten buvo labai gera. Kas būtų pagalvojęs, kad man taip lengva susirast draugų ar užkalbint prie palangės stovintį vienišą vaikiną? Tik ne aš. O buvo lengva. Ir dar - Pasvalio baseinas negilus, neįdomu, nusivyliau, nėra laisvės pojūčio plaukiojant. Taip, būtent laisvės. Bet pirtys wooooow. Keičiu nuomonę, nuo šiol aš mėgstu pirtis. Gal.

Kas labiausiai supykdė?

Prakeiktas atsitiktinumas, kad patekau į renovuotą bendrabučio dalį, kurią naktį užrakino. Ir ten buvo labai nedaug žmonių ir tie žmonės vien mergaitės. Didesnė dalis moksleivių buvo kituose aukštuose ir turėjo laisvę. O aš pasižadėjau per naktį žaisti kortom pas emm naujus draugus. Neištesėjau. Pamatė mane vaikštant ponia budėtoja, aprėkė ir liepė eit į kambarį miegot. Ir durys užrakintos… Pirmą valandą jau liepė atjungti šviesą. Oh come on… Ką aš čia miegot atvažiavau?… Galiu prisiekt, kad visą naktį virš mano galvos vyko šokiai.

Ką tu čia dabar rašai taip neįdomiai?

Tik noriu pasakyt…kad dar gyvenu, tik laiko maža maža ir mažėja :) kartais atrodo, kad aplink tave viskas beviltiškai ritasi žemyn. Visi dejuoja, kad viskas blogai. Bet pasaulyje pilna bendraminčių, žmonių, panašių į tave, tik reikia juos surasti. Vienas vaikinas iš priešingo Lietuvos galo, su kuriuo susibendravau filologijoj, kuris buvo toje pačioje publicistikoje su manimi, pasirodo dalyvavo ir filosofijos olimpiadoj, tik ten nespėjom susipažinti… Atsitiktinumai. Praleista akimirka. Kartais visai šalia gali būti šviesus asmuo. Tik dėl žiaurios gyvenimo kaukės mes to nematome.

Už lango lyja ir velniškai mane migdo. Ant stalo krūva knygų ir jos mane “depresina”.

Nepaisant visko - kvepia pavasariu.

Dėl to visiems dabar linkiu šypsotis.

Individukas.

Nekenčiu švenčių. Man patinka sveikint kitus, patinka, kai kiti šypsos, bet aš, regis, nemėgstu švenčių.

1. Jos išmuša iš gyvenimo ritmo. Dažnai sukelia depresiškus jausmus.
2. Visada per jas prisivalgau nedovanotinais kiekiais.
3. Dabar, kai turiu vairavimo teises, reikia vežiot visokius alkoholikus pirmyn atgal.
4. Reikia nenuoširdžiai šypsotis giminėms, kurie tau nei nepatinka.
5. Ir visada vis kas nors nutinka negero; kas nors suserga/patenka į avariją/miršta, kas nors privemia ant/už lovos ir man reikia valyt, kas nors susipyksta ir paskelbia karą, kai kam užeina pykčio priepuoliai ir pusė lėkščių būna sudaužyta, kas nors bando priekabiaut ir po to tam kam nors atspardomi kiaušai (ne velykiniai…bet tampa margučiais) ir visa mėnesį reikia drebėt, ir slėptis, ir galvot “o kas čia blm buvo ir ką dabar daryt?”.

Bet gera…jeigu kiti laimingi. Jeigu kartais worst case scenario neįvyksta. Kartais šventės visai smagios. Ir būtų daug smagesnės, jei galėčiau praeiti su automatu per alkoholio skyrių. Oh kaip būtų gražu. Stiklai, spalvoto vandenuko fontanai, mano isteriškai netramdomas juokas. Svajonės išsipildymas ^^

Šiandien sapnavau, kad gelbėjau penkis pingvinus. Juos kažkokia evil teta…turbūt nužudyt norėjo. O aš gelbėjau ir gelbėjau, visą naktį, įvairiausiais būdais, upes ir jūras su pingvinais perplaukiau…Bet galiausiai mane pagavo kažkokiam rūsyje ir atėmė pingvinus. Griuvau rūsy kryžium ir pradėjau verkti. The end.

Šeimoje mes šeši. Be manęs penki. Dėdė Froidas turbūt paplotų man per petį, jei pasakyčiau: turbūt tie pingvinai - mano šeima, kurią aš desperatiškai noriu išgelbėt, bet neišgelbėju. O gal ir neplotų. Turbūt lieptų gydytis :)

P.S. Per filos olimpiadą gavom dovanų knygutes, su atsitiktine eilės tvarka surašytom frazėm. Man teko “Nebijok pokyčių. Markas Aurelijus.” Idealiai tinkantys ir labai reikalingi žodžiai. Nes aš bijau. Visko bijau, nors nesimato ir man idiotai vis kartoja “ooooi iš kur tiek pas tave drąsos”. Drebu aš kaip epušės lapas, tik vaidint moku. Jei laaaaabai reikia ir meluot moku. Apsimest. Sakyt, kad gerai, kai iš tiesų viskas eina velniop. Ir kodėl visus taip lengva apgaut?

Viskas gerai. Šventės. Atostogos. Pasidžiaukim.

Dabar stversiu broliuką už rankos ir eisim į mišką ieškoti žibučių. Graži diena! Kai nerasim žibučių [o gaaaal...], eisim suptis. Suptis aukštai, aukštai. Ir viskas gerai. Aš šypsausi vien nuo minties, kad ieškosiu žibučių :) kapstysiu miške sniegą ^^

Su šventėm. Linkiu visko, ko pridera palinkėti.

Individukas

Ahooy miesto vaikai!

Šį savaitgalį buvau tarp jūsų, nunarinusių galvas, nepakeliančių akių, viešajame transporte bijančių senų bobučių ir visada skubančių, lekiančių KAŽKUR. Buvau respublikinėje filosofijos olimpiadoje, susipažinau su krūva protingų žmonių. Susižavėjau Vilniaus licėjaus filosofijos mokytoju, kietas čiuvas. Ir turėjau laisvą šeštadienio vakarą ir sekmadienį Vilniuje, muahahaha.

Man…paprastam kaimo vaikučiui pabūti Vilniuje yra kažkas wow. Viskas gražu, viskas nauja ir nesuprantama. Studentaujantis pusbrolis negalėjo atsistebėti, kaip man viskas įdomu. Pirmą kartą važiavau troleibusu! Pirmą kartą pirkau biletėlį (aš gi ne zuikis, o jei būčiau zuikis tai tik zuikiakiaulis ^^), pirmą kartą kišau jį į kažkokią raudoną dėžutę ir ženklinau. Žmonės, jūs tikri akrobatai. Nėra taip lengva visą tai padaryti žmonių prigrūstoje, važiuojančioje dėžėje. O vis dėlto kiti tai daro užsimerkę. Ir kai trūlikas sustoja, ima važiuot..jų keliai nelinksta. Aš viena kaip ateivis viską darau priešingai.

O kokie gražūs Vilniaus tiltai naktį! Vaikščiočiau ir vaikščiočiau pirmyn, atgal… Tuomet pusbrolis įspėjo, kad jei taip daryčiau naktį viena, būčiau oficialiai savižudė. Dar mane stebino šviesoforai. Suskaičiavau gal keturias skirtingas pėsčiųjų šviesoforų rūšis. O mane kaip vaiką vis reikia tempti, “greičiau, greičiau, nežiopsok ant perėjos”. Man patinka žiopsoti. O žmonės skuba tarsi iš paskos juos vytusi galvažudžiai. Stumdosi, žvelgia piktu žvilgsniu, nusišypsosi - išmuš dantis. Ir man vis tiek gražu. Ypač gražus televizijos bokštas naktį. Hey žmonės, ar bent žvilgtelit į jo pusę? Prigąsdino mane, kad neužmigsiu, bet mašinos, ar šviesos netrukdė, atvirkščiai, kažkokia šiuolaikiška lopšinė.

Ryt lietuvių įskaita. Visai ramiai jaučiuos, o reiktų jaudintis? Ir ko? Jaudinsiuosi prieš anglų. Šiandien už lango pūga. Balandžio pirmoji danguje užsitęsė.

O aš šypsausi gyvenimui. Man nereikia, kad pavasaris skubėtų. Velykos su sniegu, so what? Ateis laikas bus ir žibutės. Pavasaris žada egzaminus, o sniegas ramina…

Sigito Parulskio knygoje neseniai perskaičiau: “Sniegas - sielvarto ištiktas vanduo”. Kai liūdime - mums šalta. Sutinkate? Galbūt danguje kažkas labai liūdi, bet man gera, man už lango gražu, o širdyje šilta.

Turėjau draugę, kuri pjaustė save. KVAILĖ. Ji slapčia vogė tėvo skutimosi peiliukus ir žaisdavo su savimi sado-mazo žaidimus. Mokykloje slėpdavo savo rankas. Bet dažniausiai iškilmingai “netyčia” atsiraitydavo rankoves ir laukdavo, kol taps Mis Gailesčio Centras. Iš tiesų ji bijojo kraujo, įsipjaudavo kaip nuo katino nagiuko ir demonstruodavo auką. Aš gailėjau jos, aš nekenčiau jos, aš ją mylėjau… Aš turėjAU draugę. Dabar kartais ji tampa mano senos idiotiškos praeities “mūza”.

Pjaustyti save… Taip kvaila, kad net per kvaila kalbėt.

Aš turiu draugą, kuris daužo savo krumplius į sieną, kad fizinis skausmas užgožtų emocinį. Tiesa, taip jis darė tik kartą ir pasijuto velniškai nesveikas individas. Jį aš bent bandau pateisinti. Jis negalėjo klausyti, kaip verkia jo mama. Kaip girtas tėvas šaukia ir verčia namus. Kaip klykia mažas broliukas. Mano draugas, jautėsi toks vienas pasaulyje, toks mažas, negalintis pasipriešinti absurdui, BEVERTIS. Jis bijojo kentėti viduje. Bijojo nebepakelti vidinio skausmo. Jam tiesiog reikėjo kažką daryti. Aštrokas, nenugludintas, medinis faneros lakštas tuomet atrodė labai paguodžiančiai. Tad dabar jo pirštai, krumpliai nusėti mažomis žaizdelėmis, kaip po gerų muštynių… Daugiau jis taip nedarys. Vakar pasikarščiavo. Gerai, kad mama neatkreipė dėmesio į ranką. Juk tai kvailystė, pasidavimas silpnumui. Aš tikiu, jis nėra toks silpnas, nebebus…?

Žiūriu į dailų riešą, kuris, regis, melsvesnis nei buvo, kai mačiau jį paskutinį kartą. Mąstau. Ar galiu padėti kitam, kai ir man taip pat reikia pagalbos.

Taip kvaila, kad net per kvaila kalbėt. Išsigandau ir ėmiau save cenzūruoti.

BAUSTI NEGALIMA PASIGAILĖTI. Kur dėti skyrybos ženklą?

Ką veikti maximoje visą valandą? Raut plaukus nuo galvos? Voliotis ant žemės ir klykaut iš nuobodulio? Aš taip galvojau… Bet OT IR NE!

Įėjau į tą didelę ir baisią parduotuvę su mintimi, kad čia reiks ilgai laukt išsigelbėjimo - kol atsiras transportas vežantis į namus. Taigi, kaip tikrai įgudusi moteriškos lyties atstovė ėmiau apžiūrinėti visas prekes iš eilės. (For the [very] first time in my life!) Pražaidžiau su visais visais šunų cypiančiais žaisliukais. Apžiūrėjau velykinius niekučius ir išgirdau, kaip suaugusi dukra savo jau senstančiai motinai sako “baik, naxui tai pirkt”. Pavarvinau seilę batų skyriuje. Mačiau raudonus inkariukus mėlynais raišteliais, ohhh aš jų dar grįšiu. Gal… Kai pamačiau šalikų kainą, mintyse užsirašiau “paskambinti močiutei, paprašyt, kad numegztų šalikėlį…”. Labai atsargiai praėjau per porceliano skyrių, pamačiau daug linksmų puodelių ir nusprendžiau “grįžti, kai bus “akcija”…”. Dar man labai patiko pliušiniai žaislai. Yap, man 18m ir dažnai aš miegu su pliušiniu meškiuku. Vadinu jį ponu Kedžiu, nes jis violetinis. O taip, aš žiauriai iškrypusios fantazijos. Iš esmės, mano kelionė baigėsi, kai galiausiai nuėjau į knygų skyrių.

Dar labai kvepiančios žvakės patiko. Anksčiau, žinoma, jų nei nepastebėdavau, o dabar nusprendžiau, kad velnias, gal reikia pradėt pinigus niekalams leist? Ruoščiau namų darbus, o man romantiškai degtų žvakė ir viskas kvepėtų vanile… Ir trylikametės mergaitės kosmetikos skyriuje buvo labai juokingos. Nors realiai, tai jos šioje vietoje už mane daug protingesnės, jei norėčiau kažką iš ten pirkt, BŪTINAI klausčiau jų patarimo… IR dar kaktusą paglosčiau, švelnus kaip kačiukas. Kai kam būtų puiki gimtadienio dovana.

Turėjau net 5lt. Už juos nusipirkau …. LEDŲ! Sėdėjau Maximoj ant suoliuko, laižiau ledus. Sutikau informatikos mokytoją su dukrele ir pirmą kart išgirdau informatiką kalbant tokiu saldžiu-mielu-šiknon lendančiu balseliu. Miela. Ir galiausiai prieš akis atsirado du snieglentininkai. Truputį susimąsčiau, kur čia pas mus sniego yra… O tada prisiminiau, kad mes ypatingi, yra dar..ir bus… Jau regis viskas krypo į smagiąją pusę, pasimirkčiojau su snieglentininku akytėmis ir…Atėjo dėdė ir išvažiavom namo. O aš taip nenorėjau palikti maximos :(

Visur gerai, tik reikia pačiam susikuri savo žaidimų aikštelę.

Kai ėjau iš mokyklos pamačiau ant ledo gulintį ir verkiantį pradinuką. Jo “draugai”, pamatę mane, nubėgo priekin ir jį paliko. Vos pradėjau savo altruistinę kalbą berniukas atsistojo, [susigėdo] nusivalė ašaras ir pradėjo eiti nuo manęs. Jo nelaimei mums buvo truputį pakeliui. Eidamas jis vėl pradėjo verkti. O man taip širdelę skauda…toks gražus berniukas mėlynom mėlynom akytėm. Neprisimenu ką aš tiksliai jam suskiedžiau, kažkaip panašiai: “hey, tokie gražūs vyrai kaip tu neturėtų verkti, o į tuos loxus nekreipk dėmesio, jų mergaitės nemylės”. Taip taip taip…tikrai žinau, kad pasakiau žodį “loxai”, ajajajaj ir kokių žodžių aš nekaltą vaiką mokau. Atleiskit. Bet padėjo, vaikas pažiūrėjo į mane kaip į ateivį ir nebeverkė.

Kaip ir dažna klasė, turim savo “atstumtąją”. Mergaitę, kuri nėra daili, kuri švepluoja ir tikrai negali pasigirti protiniais sugebėjimais. Dvyliktokai lyg ir turėtų būti pakankamai subrendę ir baigti visas nesąmones… Bet kartais vis tiek išlenda yla iš maišo. Aną dieną klasiokas sviedė į ją parkelį, o aš paėmiau ir atmušiau ranką ištiesus. Pagaut norėjau…būtų efektas didesnis…bet deja nesu supermenas :( O viskas baigėsi tuo, kad tada parkeliai skrido į mane. Tačiau aš kaip aš, viską nuleidom juokais ir bombardavimasis kuprinėmis baigėsi draugiškai, linksmai. O vis dėlto ir aš buvau [esu?] viena iš tų, kurie už akių pasišaipo iš tos klasiokės kvailumo. Dėl to savęs kartais nekenčiu. Kad pasiduodu masės srovei. Dėl to dabar išpirkinėju kaltę gaudydama parkelius ir būdama jos drauge. Iš tiesų, ji visai padori mergaitė. Naivių naiviausias sutvėrimas ji, ir ją vis mokyt ir mokyt reikia gyvenimo tiesų, bet jos širdis gera, o čia jau retas turtas.

Kita savaitė mokykloje - “savaitė be patyčių”. HA HA.

Vakar draugė pasakė ypatingai protingus žodžius apie mane:

Yra vaikinai, yra merginos ir yra Laura.

He…she..o aš “it”.

Juokiausi susirietusi iš tokių gudrių žodžių…bet viduje meldžiau, kad jie būtų netiesa.

Šiandien reiktų kalbėt tautiškom temom..bet, velniai rautų, aš šiandien paminėsiu atvirkščios šiknos šventę - Valentino dieną.

Parašiau tą dieną istorijos olimpiadą, nuėjau į “Ikiuką” ir akys užkliuvo už “nupigintų” valentininių saldainių. Prisikroviau pilnutėlį maišelį, šis kažkaip sugebėjo sutrūkt vidury parduotuvės, o saldainiai pasklisti į visas puses. Pradėjau kvatot, gaaaan garsiai, po to pasiėmiau kitą maišelį ir susirinkau saldainius nuo žemės. Sumokėjau lygiai 6lt, net kasininkė šyptelėjo, keista suma už sveriamus saldainius.

Po to apdovanojau kasininkę saldainiu. Ir dar keletą praeivių, mokyklinio autobuso vairuotoją… Kaip smagu sukelti kitiems šypseną! Mokykloj tas mano maišelis labai greit išsidalino… Spėjau valytojas pasveikint ir tuo labai didžiavausi. Nes jos bene labiausiai nustebo. Dar labiau nei kasininkė ar gatvės praeiviai. Smagiausia sveikinti tuos, kurių nesveikina.

O manęs nepasveikino. Na kaip…Klasiokas laimėjo renginyje plastmasinę širdutę, aš jam sakau “ei, padovanok man ją”. Tai ir pasveikino. Iš tiesų, tai man visai nerūpėjo. Tikrai nuoširdus sveikintojas nesitikės, kad jį sveikins atgal! O kai neturi poros, tai koks skirtumas. Kai neturi poros - myli visus, sveikini visus. Tačiau šiandien romantiškos dramos mane privedė prie išvadų “oh fuck it, aš irgi mergaitė”. Jei tik galėčiau, būčiau tokia pat romantikė, kaip bet kuri iš meilės prisispangusi durna mergiotė.

Tad Individukas pafantazavo: Jei turėčiau  “JĮ”…. Galėčiau jam pasiūti mielą telefono idėkliuką, xixixi sau siuvau :D kepčiau jam pyragėlius,maitinčiau it mažą vaiką, išmokčiau megzti ir numegzčiau raudooooooną (((galima ir mėlyną iš bendro susitarimo… :( ))) šiltą diiiiiidelį šaliką, į kurį susisupti galėtume abu. Taip, kiekvienoje mergaitėje kažkur slepiasi psichiškai nesveika romantikė. Ir aš norėčiau vaikščioti susikibus už rankų. Ir man kiltų noras dainuoti, juoktis, verkti vienu metu. O svarbiausia…kad galėčiau būti silpna. Kad galėčiau nesigėdyti ašarų. Kad turėčiau glėbį, kuris visad lauks išskėstomis rankomis. Glėbį, kuriame galėčiau būti TIESIOG savimi.

Taip, vargšai berniukai. Man visad jų labai gaila. Merginos yra vaikščiojanti nelaimė. Katastrofa su dviem kojom. Deja, tas kojas Dievas davė dailias ir vargšams berniukams nėra pasirinkimo… Na..nebent gėjai. Protingi jie žmonės..?

Tai gal mano kojos nepakankamai dailios…Bet ateis laikas, bus ir vaikas. Dabar gerai kaip yra.

Su šventėmis! Esamomis, praėjusiomis, būsimomis… :)

Vieną kartą per maždaug tris mėnesius, tik keturis kartus per metus..aš prisimenu savo kampe tūnantį, susigūžusį, tylos palaužtą ir manęs išsiilgusį juodą senolį. Ši senuko kančia tęsiasi jau dvejus metus.

Taigi, šiandien viena iš tų retų dienų. Šiandien groju šią dainą. Moku aš jos gaaaaal trečdalį, kad visą išmokčiau reiktų daugiau laiko. O būtent laiko aš savo pianinui ir gailiu. Turėtų jis kojas ir rankas, ateitų ir sumuštų mane. Jei pats ateitų, nei nesiginčiau. Nusipelniau.

Mano pianino mokytoja sakė: “Tik neapleisk jo, kai baigsi mokyklą,tik neapleisk…”. Ji buvo žmogus, kuriam jaučiau nuoširdžią neapykantą. Tokiems žmonėms suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Ji per rankas daužydavo verkšlenantiems pirmokėliams. Pati po jos pamokos ne kartą namo važiavau verkianti. Tik aš, kaip aš - ašarų nedemonstruoju kitiems. Ir visgi, didžiausia jos bėda buvo, kad ji velniškai norėjo visus paversti Mocartais… Per kančias ji man uždirbo specialybės egzamino dešimtuką, kurio niekur gyvenime man nereikės. Bet turėčiau jaustis jai dėkinga. Nežinau, ką jai dabar jaučiu. Bene tik gailestį. Ši mokytoja mirė pernai rugsėjo pirmąją dieną. Likimo ironija..?

Šiandien taip elegantiškai sninga, kad nieko su savimi negaliu padaryti. Esu kažkokios dirbtinos ramybės fazėje. Į viską žvelgiu “flegmiškai”… Poetai sakytų lyriškai. Bet aš jaučiuosi tiesiog apsnūdusi. O gal visai kaip ši daina… Tyli, rami, palengva sruvenanti, viduje verkianti. Kulminacijoje atskleidžianti pasauliui, kaip giliai jaučia. Giliau nei visi aplinkui.

Einu dar pagroti. Reikia naudotis proga, kol man “užplaukė”. Juk nežinau kiek laiko, mano senolis bus apleistas dabar.

Gero vakaro,

Individukas